Naujausias darbas
„Metu rūbus ant drėgno smėlio“
Aprašas
Kiek save pamenu, kūrybiškas buvau nuo mažens, tačiau rimtai į savo kūrybą pažvelgiau tik būdamas šešiolikos. 2012-ųjų metų vasarą mano gyvenimas tarsi neatsiklausęs manęs ėmė tekėti visiškai nenuspėjama vaga ir aš privalėjau į tai reaguoti. Tuomet aš sutikau ją. Ją, kurios dėka šiandien jūs skaitote šį aprašymą. Pirmą kartą gyvenime patyriau jausmus, kurių niekad nebuvau jautęs. Buvau mėtomas į visas puses, drąskomas į mažus gabalėlius ir nemokėjau savęs suklijuoti, vėl tapti vientisa esybe. Turėjau kažką daryti, tik nežinojau, ką. Gulėdamas lovoje, negalėdamas užmigti, nusprendžiau pasiimti popieriaus lapų, teptukų bei akrilinių dažų ir išsilieti. Taip per naktį nutapiau tris abstrakčius paveikslus, įkūnijančius abstinenciją. Pasitikdamas rytinę saulę jaučiau, kad man palengvėjo, kad atsikračiau naštos, kurios jokiu kitu būdu nebūčiau sugebėjęs atsikratyti. Alkanomis ir pavargusiomis akimis žvelgdamas į savo darbo rezultatą, pamaniau, kad vėl esu vientisas ir ramus, supratau, kad tai mano žingsnis gijimo link. Taip atradau kelią, kuriuo einu šiandien. Ir visomis jo kryžkelėmis, posūkiais bei tiesiosiomis noriu pasidalinti su jumis.
